Emocijų paleidimo treneris Rytis Lukoševičius

SANTRAUKA

Emocijų paleidimo treneris Rytis Lukoševičius sako, kad kalbai pasisukus apie santykius, pagrindinis dalykas, kurį jis nuolat kartoja savo klientams: tik jūs patys, kiekvienas individualiai, esate šimtu procentų atsakingi už savo santykius. Šiame epizode jis analizuoja tai, kodėl verta prisiimti atsakomybę už santykius ir asmeninius pojūčius bei kaip pažadinti savyje suvokimą, kad galia rinktis yra jūsų rankose.

Neretai žaidžiame žaidimą su savo partneriais, kuris vadinasi „50 x 50“: šitaI bus mano, o ana tai – tavo. Tačiau pas mane į konsultacijas atvykusioms poroms tenka priminti, kad kiekvienas jų už santykius yra atsakingas visu šimtu procentų. 

Tai išgirdę žmonės nustemba: kaip čia taip? Juk mes dviese!

Viskas paprasta: tu turi santykį su ja. Ji turi santykį su tavimi. Ir akivaizdu, kad tie du santykiai mūsų galvose, mūsų įsivaizdavimuose, mūsų potyriuose – skiriasi. 

Paklausę vieno sutuoktinio, koks yra jo santykis – išgirsime vieną istoriją. Paklausę kito – kitą istoriją.

Gali pradėti ginčytis ir įrodinėti, kad neįmanoma būti už viską atsakingam. Taip, tu negali visko kontroliuoti. Bet jei galvoji, kad esi atsakingas tik už 50 procentų, tai iš kur žinai, kad tavo antroji pusė pasiėmė visus likusius 50 ir nepaliko kokių 20 proc. tiesiog ore, niekam? 

Štai kodėl lūkestis ir mąstymas „aš jau kažką padariau, dabar tavo eilė daryti“ – veda prie nusivylimo, pykčio, nepasitenkinimo. 

Kaip sužinoti, kad mūsų istorijos tikrai skiriasi? Tai tampa akivaizdu, kai susipykstame. Kai pagauname save galvojant apie kitą „kokią čia nesąmonę darai?“, „savaime suprantama, kad nereikia taip elgtis“. 

Bet iš tiesų santykiuose nėra nieko „savaime suprantama“. Kaip ir nėra „normalių dalykų“. Yra tik mano istorija ir mano santykis bei mano pasirinkimas. 

Ateikime su nusiteikimu duoti ir dalintis

Tad jei noriu ramybės ir taikos, prisiimu atsakomybę už savo santykį ir savo reakciją bei savo savijautą tame santykyje.

Antraip į santykius ateiname paelgetauti: „Žinai, gyvenime man trūksta meilės – tad tu dabar man jos duosi“. „O tu duosi man saugumo“. „Tu suteiksi man ramybę ir padarysi mane laimingą“. 

Ir nieko neišeina. 

Nes jei aš atėjau imti, ir kitas ateina imti – tai nei vienas nesame nusiteikę duoti ir dalintis.

Todėl tam, kad santykiai klestėtų ir kad juose žinotum, kad kas bebūtų, turi galimybę atleisti, atsiverti, pasitikėti, būti nuoširdus, būti tikras ir neapsimetinėti – būtina prisiimti šimtaprocentinę atsakomybę už save bei savo savijautą. 

Kaip tai atrodo?

Paimkime elementarią situaciją,  kurią patys tikrai esame patyrę ir gal net taip elgęsi: „Matai, lauke lyja, apsiniaukę, man nėra nuotaikos. Va būtų saulė, būtų taip smagu“. 

Tada ateina vasara, lauke saulė, karštis: tie patys žmonės skundžiasi, kad per karšta, nesinori nieko daryti. 

Klausimas: kas atsako už jų savijautą ir jų gyvenimą? Oras? Tai jeigu oras keisis per dieną tris kartus, tai ir jausena keisis iš paskos? 

Ar tikrai norėtumėte būti nuolat valdomi oro ir apskritai aplinkos?

Lygiai taip pat perkeliame tą atsakomybę žmonėms. Ir įsivaizduojame, kad jie mums kažką privalo, kad turi kažką daryti – nes tik tada mes jausimės gerai. 

Pamenu, kartą pradėjau kalbėtis su žmona, pasakodamas jai kažką, kas mane labai įkvėpė. O ši atsakė užduodama klausimus, kurie man visai nepatiko ir suerzino. Pajutau pradedantis pykti už tai, kad ji manęs nepalaiko: kaip čia taip, juk mes šeima, tu turi palaikyti mane, mano idėjas! 

O tada sustojau: palauk, kas dabar atsako už tai, kaip aš jaučiuosi?

Ji? Už tai, kad nepalaikė? 

O gal aš galiu rinktis, kaip jaustis? 

Taip, tikėjausi palaikymo – nes turėjau įsivaizdavimą, kaip turi atrodyti teisingi santykiai, teisinga šeima, nes tada žmona darys tą ir aną, palaikys, žavėsis, dar kažkaip bus.

Bet staiga matau tikrovę tokią, kokia ji yra: kad mano antroji pusė turi kitą idėją ir kitą matymą, kitą įsivaizdavimą ir kitą istoriją.

Taip, šioje vietoje galima labai lengvai susipykti. Nusivilti, pradėti zyzti, ginčytis. 

Bet kadangi pats šioje situacijoje atsipeikėjau, tapo akivaizdu: aš galiu rinktis. 

Pirmas variantas: aš išreikšiu jai pretenziją ir sakysiu, kad ji bloga žmona, manęs nepalaiko; gera žmona turėtų palaikyti – o tu nesutampi su mano gražia istorija! (Beje, apie įsivaizduojamas gražias istorijas, žmonas, vaikus ir kitus žmones papasakosiu kitame epizode.)

Antras variantas: suvokti, kad pasirinkimas yra mano. Tuomet nuo kito žmogaus nuimu krūvą lūkesčių ir reikalavimų. Ir kas bebūtų – mano jausmai ir mano reakcijos tampa mano atsakomybe. 

Patariu suabejoti kai kuriais dalykais savo gyvenime. Ir užduoti sau klausimą: o ką, jei tikrai galiu rinktis, kaip jausiuosi? Ne nesupykti ir ne visada gerai jaustis – nes šito greičiausiai nesukontroliuosime, juk nežinome, kas kada nutiks, bet rinktis tai, kaip reaguoju? Koks mano santykis su šia akimirka ir tuo, kas dabar vyksta? Ar aš atsiveriu tam, ar aš tai atstumiu? Ar aš reikalauju, kad būtų kažkaip kitaip, ar aš matau tik norą?

Mes neturime galios priversti pasaulyje visada visko vykti taip, kaip mes įsivaizduojame. Bet turime laisvę rinktis, koks yra santykis su tuo, kas įvyko, ir kokią savijautą patirsiu. 

Žaidimas: noriu jums įtikti

Mūsų gyvenimo patirtis tokia, kad pirmus 10 metų ir daugiau buvome visiškai priklausomi nuo aplinkos ir pripratome, kad reikėtų stengtis atitikti tėvų, draugų, mokytojų lūkesčius. „Tik tada, kai aš juos atitiksiu, jie man duos tai, ko aš noriu. Tada jie man suteiks galimybę, leidimą jaustis.“ 

Ir juokingiausia, kad tai veikdavo. O pats procesas prasideda dar tada, kai nieko tebuvome kūdikiai. 

Tiesa, dabar jau tikriausiai pastebėjote, kad tas žaidimas nebeveikia: nes kai perkeliame atsakomybę aplinkai, mūsų tikslas pasikeičia iš „einu ir kuriu, ką noriu“ į „o ko jūs tikitės ir laukiate iš manęs? Ką turiu padaryti, kad mane mylėtumėt, manimi pasirūpintumėte ir man duotumėte tai, ko noriu?“ 

Nes šiame žaidime yra du neišvengiami dalykai. Pirmas – jūs visada jausite nerimą ir baimę. Trūks pasitikėjimo savimi ir savivertės. Nes aš nesu atsakingas, neturiu savarankiško priėjimo prie tokios savijautos kaip laimė, meilė, saugumas, pasitenkinimas. Nebent išpildysiu aplinkos lūkesčius. Ir jeigu labai stengiausi ir viską išpildžiau – ar turiu garantijas gauti tai, ko noriu? Nuspręs kiti. Todėl kažkur visada bus nerimas. O iš to nerimo kyla perfekcionizmas – noras viską padaryti tobulai. Nes tai atrodo vienintelė sąlyga, padedanti išvengti skausmo, atstūmimo, kritikos, nemeilės, kitų nusivylimo. 

Ir net kai jausitės ypač pasistengę ir viską padarę gerai, bet vis tiek negausite to, ko jausitės nusipelnęs – iš savo antrosios pusės, savo vaikų, savo darbdavio, savo draugų, tuomet imsite pykti: kol jūs neduosite, ko noriu – aš laimingas nebūsiu. (Vaikystėje juk tai padėdavo.)

Bet jūs turite pasirinkimą eiti tiesiai į tą norimą jausmą – net jei dabar jis atrodo neprieinamas.

O ką, jeigu jūs išties turite priėjimą prie ramybės arba pasitenkinimo? Dabar, nieko dėl to nenuveikę, neužlipę į kalną, neišpildę visų savo nesibaigiančių užduočių, nepatenkinę visų visų lūkesčių? 

O ką, jeigu tai priklauso tik nuo jūsų pasirinkimų? 

Tada santykyje ir bendravime galite būti 100 procentų atsakingi už savo savijautą. 

Tai reiškia: jei kažkas elgiasi taip, kaip tau nepatinka, esi laisvas pasakyti – arba nesakyti – bet nuo to, ką tas kitas daro, žinai esąs nepriklausomas.

Tuomet nutinka labai keistas dalykas: nebereikia tiek daug kontroliuoti, ką daro aplinkiniai.

Kaip suteikti sau galią rinktis

Ir dar: šalia esantis žmogus yra laisvas – ir aš esu laisvas. Tai reiškia, kad žmogus turi pasirinkimą, kaip jaustis, kaip reaguoti, ką galvoti apie mane. 

Jis yra laisvas manęs nemėgti. Ir laisvas mane mėgti. 

Tuomet ir aš esu laisvas: man nebereikia vaidinti ir būtinai patikti, įtikti, kad mane žūtbūt pamėgtų. Juk tokiu atveju pamėgstamas tik įvaizdis, apgaulė – tai, kuo apsimetu, o ne tai, kas esu, kai būnu tikras.

Atsakomybės prisiėmimas reiškia, kad aš turiu pasirinkimą, kaip jausiuosi, kas bevyktų santykiuose. Ir turiu pasirinkimą – mylėti, ar atstumti. Mylėti, ar reikalauti, kad kitas žmogus būtų toks, koks aš noriu. 

Suprasti, kad tai, ko laukiau ir tikėjausi – galbūt galiu jausti čia ir dabar. 

Visa tai neturi prasmės, jei neperžvelgsite, kur perkeliate atsakomybę, ką įgalinate, kas valdo jūsų savijautą – žmogus, situacija, pinigai, kažkieno elgesys, naujienos? Kas gadina jūsų nuotaiką? 

O jeigu pasiimtumėte pasirinkimą kažkaip jaustis sau ir rinktumėtės tai, ko norėjote – ramybę, pasitenkinimą, laisvę, saugumą – sąmoningai patys?

Tuomet gali būti, kad dažniau sakysite „ne“ ten, kur iš tiesų nenorite. Ir dažniau sakysite „taip“ ten, kur iš tiesų norite. Nes kai esi laisvas ir atsakai už savo pasirinkimus, tuomet visas žaidimas, norint įtikti kitiems, tampa nebereikalingas. 

Ir tai leidžia mylėti kitą ir leisti jam būti tokiu, koks jis yra.