Tomas Gudėnas, jogos ir meditacijos mokytojas

Tomas Gudėnas, jogos ir meditacijos mokytojas, aptaria mūsų, suaugusių žmonių, santykį su savo tėvais: kodėl neturėtume stengtis jų keisti ir apie pagrindinį vaikus-tėvus apibrėžiantį bei santykius gydantį dėmenį – besąlygišką dėkingumą už dovanotą gyvybę.

Kaip kiekvienas medis turi šaknis, taip kiekvienas žmogus turi savo pradžią. Toji pradžia – tai mūsų tėvai, kurie suteikė mums gyvybę ir galimybę būti čia ir dabar. 

Ar galime tikėtis, kad santykiai su tėvais visada bus tobuli? Vargu. Žmogus iš savo prigimties nėra tobulas. Visada esame virsme, nuolat keičiamės. Ir nors virsme yra tobulumo, tačiau kartu tai ir neišbaigtumas, nuolatinio pokyčio būsena.

Ar galime tikėtis, kad tėvai turėtų būti tik be galo mylintys, palaikantys ir sutikti su viskuo, ko norime, su visais mūsų pasirinkimais? Anaiptol. 

Kiekvienas žmogus nusipelno turėti savo požiūrį – tai yra mūsų laisvė. 

Lygiai taip ir mūsų tėvai: jie laisvi turėti savo požiūrį į gyvenimą ir į mus. 

Besąlygiškas dėkingumas

Vienas dalykas, kurį mes galime nulemti santykyje su savo tėvais ir tą santykį pagerinti – tai būti dėkingi už tai, kad jie mums davė gyvybę. Kad ir kas praeityje būtų atsitikę, kad ir kaip būtume susipykę ar nesutartume kokiu nors klausimu. Vienas dalykas, kuris išgydys šitą santykį – tai besąlygiškas dėkingumas už tai, kad esame gyvi. 

Ir viskas: tėvai galėjo daugiau nieko dėl mūsų nepadaryti – užtenka, kad davė gyvybę. Visa kita – jau malonūs priedai: išsilavinimas, skanus maitinimas, gražūs drabužiai, dideli namai, praturtinantys būreliai. 

Bet tai, kad tėvai davė gyvybę – yra šventa. Vien už tai verta būti dėkingiems.

Mūsų santykiui su tėvais labiausiai atsiliepia tai, ką jie daro – jei rūpinasi, padeda, tai puiku. Bet svarbiausia visgi yra ne tai, ką jie daro, bet koks yra mūsų santykis su jais. 

Mes savo tėvų negalime pakeisti. Tai jie mus sukūrė – tačiau ne mūsų pareiga juos keisti. Mūsų pareiga rūpintis, kad užaugtų mūsų vaikai. 

Tikrai esate sutikę ne vieną žmogų – o gal ir pats toks esate – kurie konfliktuoja su savo tėvais norėdami, kad tėvai būtų kitokie: kažkaip naujoviškai mąstytų, įtikėtų kažkokiomis naujomis teorijomis, kažkaip kitaip elgtųsi. Ir vaikai pyksta ant savo tėvų: kodėl jie tokie užsispyrę, kodėl tokie nelankstūs, kodėl negali pasikeisti?

Pasikartosiu: ne vaikų pareiga tėvus keisti – vaikų pareiga tėvams dėkoti ir pasirūpinti, kai jiems reikia pagalbos.

Rūpestis

Jeigu mes rūpinamės savo tėvais – mes rūpinamės medžio šaknimis. Į save galime žvelgti kaip į medžio kamieną, savo vaikus – kaip medžio šakas, bet tėvai yra to medžio šaknys. Rūpinamės jomis – geriau ir kamienui, ir šakoms bei lapams. 

Visi esame žmonės ir turime savo privalumų bei trūkumų. Bet nepamirškite, kad tėvai – net kai suteikia skausmo, elgiasi geriausiai pagal savo gebėjimus – niekada nelinkėdami mums blogo. 

Mes dažnai nežinome, ar elgiamės išvien su tiesa, bet elgiamės geriausiai pagal savo žinias ir gebėjimus. 

Tad jeigu mūsų santykiai su tėvais visada buvo džiaugsmingi – puiku. Bet jeigu mūsų santykiai su tėvais nebuvo tokie – pasistenkime tiesiog atrasti savyje dėkingumą už tai, kad esame gyvi. Visa kita – jau mūsų atsakomybė, su kuria galėsime perduoti tinkamesnes žinias ateinančiai kartai.

Nebus rami sąžinė, jei senstančius tėvus nugrūsime į senelių namus. Nebus laimingas žmogus, jei tėvai kankinasi – nesvarbu, kokie iki tol buvo santykiai. 

Vis tiek mes atėjome iš jų kūno ir energetiškai esame susiję. Mama už tūkstančio kilometrų jaučia, kas nutiko jos vaikui – lygiai taip subrendęs žmogus, jo psichika iš dalies priklauso nuo to, kaip jaučiasi tėvai.

Nepamirškite: net jei esate visiškai blogos nuomonės apie savo tėvus, jais pasirūpinti yra dovana.

O jeigu jūsų kontaktas gražus, tai branginkite kiekvieną akimirką, kol dar galite su jais susitikti – tai yra gražiausia, ką galime padaryti – parodyti savo tėvams, kad juos mylime.