Andrius Jarašiūnas, geštalto terapijos praktikas, NLP treneris, koučingo specialistas
Nuo bazinių emocijų ir jausmų iki socialiai išmoktų – NLP treneris Andrius Jarašiūnas supažindina su plačiu emocijų pasauliu, kuriame iš tiesų visos emocijos yra geros ir reikalingos. Klausimas – ką ir kaip su jomis darome, kaip valdome, ko iš jų išmokstame. Pratimai, patarimai ir užduotys jums – pamokos, padedančios geriau suvokti savo emocijų pasaulį ir jame naviguoti.
Pirmoji užduotis
Pradėkime nuo užduoties: paklauskite savęs ir lenkdami pirštus išvardykite tiek emocijų ir jausmų, kiek žinote.
Suskaičiavote? Įdomu, kokį skaičių gavote.
Kai tokį klausimą užduodu dirbdamas su grupe ar individualiai, kiekvienas žmogus vidutiniškai priskaičiuoja po penkias-šešias emocijas, labiau pažengę – apie dešimtį.
O iš tiesų emocijų ir jausmų yra daugiau kaip šimtas.
Kodėl svarbu kalbėti apie emocijas ir leisti jas sau jausti? Nes tai yra mūsų prigimtinė duotybė, padedanti adaptuotis prie aplinkos ir išgyventi.
Pavyzdžiui, baimė. Yra žmonių, manančių, kad baimė yra bloga emocija. Bet įsivaizduokite, jei žmonės būtų bebaimiai: pamėginkite išvažiuoti į gatvę, kurioje visi pėstieji tapę bebaimiais – tada vairuotoju geriau nebūti.
Antroji užduotis
Iš tiesų kiekviena emocija mums yra naudinga ir kažkam skirta. Tad jeigu dabar nuosekliai atliksite mano rekomenduojamą pratimą, jūsų „blogų“ ir „gerų“ emocijų sąrašas susijungs į vieną, kuris vadinsis MANO EMOCIJOS IR JAUSMAI.
Aptarkime 7 bazines emocijas.
BAIMĖS emocija.
Klausimas: kuo ji man naudinga? Kuo man naudinga bijoti?
DŽIAUGSMO emocija
Kuo man naudinga mokėti džiaugtis?
LIŪDESIO emocija
Kuo man naudinga liūdėti, ką man duoda ši emocija?
PASIBJAURĖJIMO emocija
(Jei nežinote šios emocijos – tiesiog įsivaizduokite tvyrantį stiprų nemalonų kvapą, priverčiantį susiraukti.)
Kuo naudinga ši emocija, ko mane moko?
NUOSTABOS emocija
(Jei nežinote ir šios emocijos – tai labiausiai nustebę žmonės pasaulyje yra vaikai.)
Kuo man naudinga nuostabos emocija, ko mane moko?
PANIEKOS emocija
Kuo man ji naudinga, ko mane moko?
PYKČIO emocija
Kuo man naudingas pyktis, kodėl man verta mokėti pykti?
Visos šios emocijos yra bazinės, prigimtinės, todėl jų persipynimas, transformacija padeda mums adaptuotis. Priminsiu: visos emocijos yra geros ir teisingos, nes jos padeda išgyventi.
Klausimas: ką mes su jomis darome?
Kur laikome?
Ar valdome?
Ar apsimetame, kad jų nėra, draudžiame jas sau?
Rekomenduoju susirašyti emocijas ir tai, ką jos mums duoda bei kuo yra naudingos. Atsiras visai kitas santykis su bet kuria iš jų.
Šalia emocijų yra jausmai.
Jei emocijos trunka žaibiškai, tai jausmas yra nusistovėjusi, daugiau skirtingų emocijų įtraukianti būsena, jausena. Pavyzdžiui, meilė, ramybė, įkvėpimas.
Galite susirašyti ir šiuos jausmus – ką jums jie duoda.
Išmoktos emocijos: gėda
Norėčiau išskirti dvi emocijas, kurios lydi mus per gyvenimą ir turi neigiamą atspalvį, bet iš tiesų yra labai svarbios. Abi jos yra išmokti, socialiniai jausmai. Tačiau jeigu mes su jomis nemokame tvarkytis, jos gali gerokai mums trukdyti.
Tai GĖDA ir KALTĖ.
Gėda paprastai reiškia, kad esu nekokybiškas, kažkoks ne toks, neatitinku kažkokių kriterijų ar standartų. Tam tikra prasme gėda moko lygintis. Iš esmės lyginimasis, kai jis yra lygiavimasis į kažką (geresnį sportininką, geriau besimokantį, į autoritetą), nėra blogai. Bet lyginimasis pagal principą „jis geresnis, aš blogesnis“, kai save nuvertinu, nėra geras.
Gėdos mes išmokstame iš aplinkos. Kai mums sako: tu neatitinki kažkokio kriterijaus, tu ne toks kaip kiti, visi kažkokie, o tu ne toks. Gėdos jausmas žmogų stabo nuo kokybiško buvimo bendruomenėje, visuomenėje, su kitu žmogumi.
Gėdos antonimas yra drąsa. Todėl norint dirbti su gėda ir su ja „susidraugauti“, reikia į pagalbą pasikviesti drąsą.
Vidinis gėdintojas vis tiek turi kažkokį pozityvų ketinimą, nori nuo kažko apsaugoti. Tad galite savęs paklausti: nuo ko mane saugo tas vidinis gėdintojas, ką tokio jis man nori pasakyti?
Ir galbūt gausite atsakymą: kad neapsijuoktumėte arba kad nejaustumėte įtampos ir pan.
Tada tą atsakymą verskite į užduotį: ką galiu padaryti, kad man būtų gerai toje situacijoje – ir pasikliaukite savo drąsa.
Ar jūs turite drąsos? Žinoma! Juk jeigu šiandien skaitote šį tekstą, vadinasi, jūs išgyvenate daug gyvenimo įvykių ir tikrai turite drąsos juos analizuoti: skaitote, žymitės, konspektuojate, bendraujate su žmonėmis. Jeigu iki tol nežinojote – tai aš jums galiu pasakyti: jūs TURITE pakankamai DRĄSOS.
Taigi, jei gėda yra skirta jus nuo kažko apsaugoti, tai jums reikia tą situaciją paversti užduotimi: ką turiu išmokti, padaryti, suvokti, kaip turiu elgtis, kad jausčiausi gerai.
Tokiu būdu išpildote gėdos užduotį – kad ši emocija jums būtų naudinga, o užduočiai atlikti į pagalbą pasikviečiate drąsą.
Beje, drąsa nėra bebaimystė – tai ne šuolis pro langą iš penkto aukšto.
Drąsa yra atsakymas į klausimą: kiek aš galiu padaryti, kad jausčiausi gerai. Po truputėlį, žingsnis po žingsnio. Ir svarbiausia – save apdovanoti, po kiekvieno etapo sau pasakant: šaunu, padariau!
Išmoktos emocijos: kaltė
Ši emocija taip pat gali būti dvejopa. Viena – objektyvi kaltė: aš kažką padariau. Kita – subjektyvi kaltė: kai prisigalvoju, kad esu kaltas.
Šios emocijos taip pat išmokome augdami, iš visuomenės, iš aplinkos.
Tad ką daryti, kaip padėti sau, kad jaustumėte mažiau vidinės kaltės?
Jei tai objektyvi kaltė, pats geriausias vaistas yra atsiprašyti – ir gauti atleidimą. O jei tai padės – gauti ir užduotį, kaltės išpirkimą.
Net jeigu žmogus jums neatleis ir pasiliks pyktyje – jums belieka suprasti, kad tai to žmogaus pasirinkimas, nebe jūsų.
O jeigu nebėra galimybės gauti atleidimą – nes pavėlavote su atsiprašymu? Tuomet jums lieka užduotis: ką galiu padaryti, kad toliau ramiai ir kokybiškai gyvenčiau, kokia galėtų būti mano kaltės išpirka?
Su subjektyvia kalte kiek sudėtingiau. Nes žmogus pradeda kaltinti save netiesiogiai, pavyzdžiui, „jeigu aš būčiau paskambinęs/parašęs, nebūtų įvykę to ar ano“. Mus valdo gilus vidinių įsitikinimų rinkinys, kuris kelia įtampą ir su tokia kalte tampa sudėtingiau pačiam susitvarkyti. Bet įmanoma.
Tokios kaltės atveju pratimas būtų toks – užduokite sau klausimus:
Jei tai subjektyvi kaltė, tai reiškia, kad aš kažkodėl prisiimu atsakomybę už tai, kas atsitiko. Tokia kaltė gali būti jums naudinga, suteikdama vadinamų antrinių naudų: pavyzdžiui, kažko išmokstate, jaučiatės reikalingu ar turite objektą, dėl kurio galite gedėti arba liūdėti ir pan. Vis dėlto, užduodant minėtus klausimus, esu tikras, esant subjektyviai kaltei, paaiškės, kad jūsų veiksmų ryšys su tuo, kas atsitiko, yra minimalus.
Ir tada klausimas sau pačiam: kaip man paleisti tą situaciją?
Aš suprantu, kad yra įvykis, mano vaidmuo tame įvykyje minimalus, tad pagrindinė užduotis: kaip man visa tai paleisti?
Galite netgi sau duoti subjektyvios kaltės išpirkimo užduotį: gal kažko išmokti, o gal tiesiog 10 kartų sau pakartoti „čia – ne mano, aš prisiimu per daug atsakomybės už kitų žmonių gyvenimus“.
