Psichologė, psichoterapeutė dr. Ieva Šidlauskaitė-Stripeikienė

Didžiulio fizinio ir psichologinio virsmo metu – paauglystėje – sutrinka ne tik vaikai, bet ir tėvai: kur dingo mano mažas, mielas, šiltas vaikutis, virtęs į piktą, duris trankantį ir NE kartojantį paauglį? Psichoterapeutė dr. Ieva Šidlauskaitė-Stripeikienė padeda sudėlioti reikiamus akcentus šioje temoje ir primena, į ką turėtumėte atkreipti dėmesį bei paaiškina, kodėl nereikia bijoti paauglystės, nes ji – labai svarbi jauno žmogaus savęs kūrimo proceso dalis.

Vienas sudėtingiausių – ir kartu įdomiausių – gyvenimo tarpsnių yra paauglystė. Anksčiau ji būdavo gan aiškiai apibrėžta: prasideda 11-12 metų ir tęsiasi iki 16-17 metų. Tačiau dabar sutinkama, kad paauglystės laikotarpis gali būti labai įvairus. Matome daug ankstyvosios paauglystės atvejų ir net tokių, kai vaikai apskritai paauglystės neišgyvena. Arba pas psichologus ateina 30 ar 40 metų suaugę žmonės, kurie išgyvena paauglystę – nes to neišgyveno praeityje.

Tad kas yra paauglystė, kuo ji „baisi“ ir kaip galėtume padėti savo vaikams, išgyvenantiems šį sudėtingą amžių?

Labai dažnai išsigandę tėvai skuba pas psichologą klausdami, kas vyksta su mano vaiku? Buvo toks geras, mielas, gražus, malonus, o dabar nutiko kažkas iš esmės nesuvokiamo.

Visų pirma – tai fiziniai vaiko pokyčiai: matome vaiką, kuris staiga per vasarą paauga 10 centimetrų, jį išberia spuogai. Dažnai su fiziniu pokyčiu atsiranda ir stiprios emocinės bangos. Tai lemia besikeičiantys hormonai ir šioje vietoje mums, tėvams, svarbu žinoti, kad vaikas to negali valdyti. Hormonai suteikia stipresnį jausmo išgyvenimą. Įsivaizduokite, jei kažkokioje situacijoje jums kilo pyktis, tai hormonų poveikyje tą pyktį reikėtų padauginti iš penkių. Štai čia ir susiduriame su situacija, kiek vaikas moka sveikai ventiliuoti pyktį ir ką jis su tuo daro.

Dažniausiai paauglystė yra etapas, kai iš mūsų gražaus, mielo, šilto, malonaus vaikelio atsiranda piktas, duris trankantis, spuoguotas ir atsikalbinėjantis vaikas.

Ką mums su tuo daryti? Ką mums, tėvams, svarbu žinoti?

Visų pirma: kad tai, ką vaikas išgyvena, yra gerai. Maištas yra požymis, kad vaikas patiria asmenybinį keitimąsi. Jei iki paauglystės įsivaizduotumėme vaiką kaip priimantį tėvų, šeimos vertybes kaip nedalomą tiesą, tai dabar atsiranda neigimas viso to, su kuo pas jį ateina suaugę žmonės. Ir pasigirsta: ne, ne taip, aš žinau, kaip viskas turi būti, tai, ką jūs sakote, netiesa!

Kodėl to reikia? Nes taip formuojasi vidinis savęs pajautimas, arba vidinis AŠ. 

Tai labai sudėtingas procesas: tam, kad pajausčiau, kas AŠ esu, reikia pajausti, ko AŠ noriu, ko nenoriu, su kuo sutinku, su kuo nesutinku. Net ir nemaža dalis suaugusių žmonių šito nemoka ir nežino. 

Dažniausiai eiti per šį psichologinį procesą paaugliams padeda neigimas tų tiesų ar taisyklių, kurios iki jo ateina. Nes visada lengviau pasakyti NE kažkam nei kažką kurti ar teigti. 

Ir, aišku, taisykles šeimoje nustato tėvai. Tad maištas, pyktis ir neigimas būna nukreipiamas į tėvus.

O šioje vietoje jau nuo mūsų, tėvų, psichologinės brandos priklausys, kiek sugebėsime tą atlaikyti nesulaužydami naujos bebundančios asmenybės. Kiek sugebėsime išbūti su žmogeliu, kuris filosofuoja, aiškina, kaip viskas turi būti, neigia viską, ką mes sakome, ir kiek mes jį priimsime su šiluma, o ne bandysime spausti, reikalaudami, kad viskas ir toliau būtų pagal mus.

Vaikas sakydamas, kad „aš – nesu tu“, „aš – nesu šeima“, „aš – nesu šeimos normos“, tokiu būdu kuria save.

Pas mane, kaip pas psichologę, ateina daug suaugusių žmonių. Ir vienas iš raudonų taškų jų gyvenime būna paauglystės išgyvenimas. Jeigu žmonės, pasakodami apie savo paauglystę, sako, kad buvo labai geri paaugliai, netrukdė tėvams, viską darė, kaip reikia – kartu sako, kad neišgyveno paauglystės. Dažnai tokiems žmonėms būdingas didelis perfekcionizmas, savęs kritikavimas arba neurotinė asmenybinė struktūra – noras viską gerai daryti, pritapti, vedanti prie didelio nerimo. 

Tad paauglystė reikalinga. Ir kartais ją išgyvename daug vyresniame amžiuje (net ir 60 metų!) – ir tai taip pat yra gerai, gal tik atrodo keistokai. 

Priimti paauglį su jo bangomis, jo pasaulio matymu, ir duoti šilumos – tai mūsų, tėvų, vienas pagrindinių tikslų. 

Labai svarbu, kad iki paauglystės jau turėtume ryšį su vaiku – vadinamąjį takelį tarp širdžių. Nes paauglystėje sunku jį kurti iš naujo. Įmanoma, bet sunku. Bet jeigu šį ryšį turime – svarbu tą pasitikėjimo santykį išsaugoti ir tokiu būdu padėti savo vaikams, išgyvenantiems paauglystę. Kuri yra didžiulis virsmas tiek fizine, tiek psichologine prasme. 

Jeigu mes išliksime paramos šaltiniu savo vaikams – tai bus geriausia, ką jiems galime duoti.