Psichologė, psichoterapeutė dr. Ieva Šidlauskaitė-Stripeikienė
Mūsų santykį su vaiku sudaro dvi dalys: meilė ir ribos. Psichologė dr. Ieva Šidlauskaitė-Stripeikienė šiame straipsnyje analizuoja, kodėl tėvai sako, kad myli savo vaikus – bet jų vaikai nesijaučia mylimi, ir ką reiškia sveikos ribos, jų kraštutinumai ir kokias problemas tai sukelia mūsų vaikams.
Mūsų santykis su vaiku daro tiesioginę įtaką vaiko asmenybės formavimuisi.
Kiekvienas santykis susideda iš dviejų stambių dalių: meilės / šilumos (arba jos nebuvimo) ir ribų (sveikų arba nesveikų). Ir tai galioja visiems santykiams: tiek tarp suaugusių žmonių, tiek tarp tėvų ir vaiko. Šios dvi dalys tiesiogiai veikia jūsų vaiką.
Meilė
Kas santykyje yra šiluma ar meilė? Ir kodėl kartoju žodį „šiluma“? Nes žodis „meilė“ yra labai nuvalkiotas ir daugelis žmonių jį supranta labai siaurai.
O iš tiesų tiek meilė, tiek šiluma reiškia bendrą kito žmogaus priėmimą su pagarba, su šiluma – vien dėl to, kad jis yra žmogus.
Atrodytų, tai taip paprasta. Ir jei paklaustume, ar mylite savo vaikus, visi tėvai nedvejodami atsakys: taip, žinoma, mylime! Todėl neįtikėtina, kiek daug vaikų, atėjusių pas psichologą į konsultaciją, sako, kad nesijaučia mylimi.
Kaip čia išeina, kad tėvai tvirtina mylintys savo vaikus, širdį galintys atiduoti – o jų vaikai to nejaučia?
Iš tiesų dažnai meilę suprantame pagal save. Ką tai reiškia?
Jei prisimintume savo tėvų kartą, tai matytume, kad didžioji dalis sovietinės kartos mokėjo mylėti per daiktus. Tad daug kas iš mūsų, prisiminę apsilankymus pas mamą, močiutę, tetą, pastebėsite, kad jiems meilės parodymas yra cepelinų pagaminimas arba uogienės davimas, paklausimas, ar padangas pasikeitei?
Taigi, žmonės turi skirtingą supratimą, kas yra meilė ir šiluma. Gal kažkam gauti stiklainį uogienės iš tiesų reiškia pajusti meilę, bet daugeliui šiuolaikinių vaikų tai yra visai kas kita.
Santykiai, gebėjimas matyti ir giliai išgirsti kitą žmogų – tai ir yra tikroji meilė arba tikrasis giluminis santykis.
Ir tai nėra lengva: gebėti pajausti kito žmogaus vidų, atliepti ir jį priimti yra didelis iššūkis mums visiems.
Psichologai skiria 2 meilės rūšis:
Sąlyginė meilė – tai meilė už sąlygas: myliu tave, nes tu gražiai atrodai. Myliu, nes tu gauni dešimtukus iš matematikos. Arba gražiai groji gitara. Myliu tave už kažką. Ir jeigu to kažko nelieka – tada tave myliu mažiau.
Pamenu, vienoje konsultacijoje dalyvavo mama su dviem berniukais, turėjusiais rimtų elgesio problemų. Ir vieną, ir kitą norėjo išmesti jau kažkelinta mokykla, nes nebeatlaikė mokytojai, sakydami „arba šitas vaikas išmetamas, arba mes išeiname iš darbo“.
Kai mamos paklausiau, ką jūs veikiate namie šilto, gero, paprasto su vaikais, jai tas klausimas atrodė tiesiog neatsakomas. Ji valandą laiko pasakojo, kokie blogi jos vaikai. Ir išties buvo sunku jos klausytis.
Paklausiau: „Bet juk vis tiek kažkokiu būdu jiems rodote savo šilumą?“ O ji sako: „Kaip aš rodysiu jiems šilumą, jeigu jie tokie blogi?“
Tada paklausiau, kokia jos istorija. Ir išgirdau atsakymą: „Užaugau internate ir žinau, koks pasaulis žiaurus. Kaip man reikėjo kovoti už save, taip ir mano vaikai turi išmokti kovoti ir šitame pasaulyje išgyventi“.
Bet didžiausias absurdas yra tas, kad kuo daugiau mokome savo vaikus kovoti pasaulyje, tuo mažiau jie moka tą daryti.
Mes, žmonės, esame socialinės būtybės, todėl mums reikalinga šiluma ir giluminis santykis, palaikymas. Kai to negauname, mūsų viduje kyla didelis skausmas, ant jo uždedamas pyktis – tuomet ir matome stipriai piktus, agresyvius vaikus, kurie nieko nenori ar nori daryti tik blogus dalykus. Mums reikalingas ryšys, kuriame jaustumėme, kad mus priima, girdi, palaiko.
Besąlyginė meilė – tai gebėjimas priimti kitą tokį, koks jis yra.
Kartais tėvai sako: kaip tai įmanoma, juk tada bus palaida bala! Bet nebus, jei meilę papildo ribos.
Besąlyginė meilė yra gebėjimas priimti savo vaiką vien dėl to, kad jis yra. Tai nėra bet kokio jo elgesio palaikymas – bet bendras žmogaus, kaip asmens, priėmimas: „Myliu tave ir esu su tavimi“.
Kai vaikas patiria besąlyginę meilę ir įvidujina – iš išorės perima į savo vidų – jos pagrindu formuojasi savivertė ar meilė sau. Tai viena svarbiausių kiekvieno iš mūsų, žmonių, asmenybinių dalių.
Kaip tai vyksta?
Jei esu vaikas ir jaučiu, kad mane myli, aš suprantu, kad esu geras, esu mylimas, esu vertas. Todėl ir aš myliu save.
Manau, kad didelė dalis žmonių vaikystėje yra patyrę tik sąlyginės meilės, o per jos įvidujinimą susiformuoja įvairios problemos. Pavyzdžiui, perfekcionizmas – kai vaikai viską nori atlikti tobulai. Nes jei tik padarysiu netobulai, būsiu niekas. Arba susiformuoja išsigandę, atsitraukę vaikai, arba, priešingai, gynybiški, agresyvūs, pikti – nes tokiu būdu jie gina ir saugo savo širdį.
Ribos
Sveikos ribos yra didžiulė vertybė ir dar vienas didelis iššūkis.
Kai nesame patyrę sveikų ribų savo vaikystės šeimose, tą kurti su vaikais ar su savo pora būna nelengva, nes to automatiškai nėra mumyse. Matau daug žmonių su skirtingomis ribomis ir dažnai tai kelia daug problemų ir jiems, ir jų vaikams.
Ribos būna tam tikroje skalėje nuo…iki. Vienas kraštutinumas – kai jos labai griežtos ir tėvai nuolat transliuoja „negalima“, „privaloma“, „aš pasakiau ir vykdyk“. Prisiminus sovietinę sistemą ir mūsų kartą, užaugintą joje, dauguma tą patyrėme: tiksliai vykdyk tai, kas pasakyta – tu nesi svarbus.
Kitas kraštutinumas, kai ribų iš viso nėra. Įdomu tai, kad nemaža dalis mano kartos žmonių, užaugintų griežtose ribose, savo vaikus augina kitame kraštutinume arba neuždeda sveikų ribų savo vaikams. Tad dabar matome daug vaikų, turinčių rimtų elgesio problemų – nes vaikai įvidujina ribas ir jų pagrindu formuoja valią, savo vidines ribas ir vidinę struktūrą: gebėjimą palaukti, išbūti, klasėje matyti kitus ir mokytoją. Jei vaikai nėra patyrę sveikų ribų, matome labai kraštutinius vaikų elgesio variantus.
Pavyzdžiui, atvyksta pas mane ir sako: „Nežinome, ką daryti, mūsų 4 metų dukra mus kandžioja!“
Klausiu: o ką jūs tuo metu darote?
„Mes ją glostome per nugarytę ir sakome „nelabai galima taip daryti“.
Vėl klausiu: „O jums nekilo noro bent jau padėti ją ant žemės, atsitraukti?
Mama sako: „Bet juk tada mes nerodysime jai meilės!“
Tokiu būdų meilė ir ribos išsikreipia. O išmintingas ir sveikas vaiko auklėjimas reikalauja abiejų. Jei nukrypsime per daug į vieną ar kitą pusę, gausime iškreiptą auklėjimą, kuris lems vaiko asmenybės problemas.
Dar kita istorija: teismas pas mane nukreipia mamą su sūnumi, kuris nenori eiti į mokyklą.
Kalbuosi su jaunuoliu: „Kodėl tu neini į mokyklą?“
„Nes nenoriu.“
„Kodėl, kas ten nutiko blogo?“
„Nieko, mokykloje viskas gerai. Aš tiesiog nenoriu ryte keltis.“
Kalbuosi su mama, kuri aiškina: „Aš jaučiuosi kalta prieš šitą vaiką, auginu jį viena, tėčio nėra. Negi aš jį dar skriausiu keldama iš ryto į mokyklą?“
Ir taip auga penkiolikmetis, kuriam kažkada reikės atsikelti į darbą arba prie savo vaiko, verkiančio naktį – ir jis neturės tam valios. Nes mama laiku neuždėjo sveikų ribų, jam nėra ką įvidujinti, tad turime susiformavusią isterinę asmenybinę struktūrą. Arba, paprasčiau sakant, vaikus, kurie nesugeba savęs surinkti, suvaldyti savo elgesio – ir tai tampa labai didele problema.
