Psichologė, psichoterapeutė dr. Ieva Šidlauskaitė-Stripeikienė

„Kodėl mūsų vaikas ištisai rėkia?“ – stebisi tėvai, patys nuolat kalbantys pakeltu tonu. Apie tai, kaip ir iš ko vaikas mokosi buvimo, bendravimo, kaip formuojasi jo asmenybė, pasakoja psichologė, psichoterapeutė dr. Ieva Šidlauskaitė-Stripeikienė, siūlanti labiau atsigręžti į save ir suprasti, kad vaiko sunkumus paprastai nulemiame mes patys ir jį supanti aplinka. 

Kas yra vaikų auklėjimas? Tai mes, būdami su savo vaikais, darome jiems įtaką ir juos formuojame. 

Kartais būna gan sudėtinga tai suvokti ir pamatyti, tačiau visada vaikai atspindi tą lauką, kuriame gyvena.

Kai pas psichologą ateina šeima su vaiku, kuris turi vienokių ar kitokių sunkumų, tai būna visos šeimos sunkumų veidrodėlis. Kodėl? Nes suaugę žmonės pripranta prie savo gyvenimo stiliaus: gyvena tam tikru būdu ir jiems atrodo, kad tai yra norma, kad taip gyvena visi, kad taip reikia gyventi.

Dažniausiai pirmas, kuris neatlaiko gyvenimo stiliaus, būna vaikas. Ir tuomet prasideda problemos: pavyzdžiui, susiduriame su agresyviu, piktu vaiku arba atsitraukusiu, išgąstingu, patiriančiu vienokių ar kitokių sunkumų.

Neretai tėvams atrodo, kad pakaks paimti vaiką už rankos, atsivesti pas psichologą, ir šis vaiką „sutvarkys“ ir „atiduos“ gražų, gerą, nekeliantį problemų. 

Bet taip nebūna. Vaikas yra visos šeimos mikroklimato atspindys. Arba tos erdvės, kurią aplink jį kuria suaugę žmonės.

Tad kai vaikas patiria vienokių ar kitokių sunkumų, keistis tenka ne tik jam, bet ir visai tai erdvei, kurioje jis gyvena. 

Šią tiesą supranta ir priima vis daugiau žmonių. Nors anksčiau, prieš kokius 7 metus, šeimoms būdavo sunku tai išgirsti. Visiškai suprantama: išties nelengva sužinoti, kad problemos susijusios su manimi, su mano sunkumais. Kad tai ne tik „šitas vaikas manęs neklauso“, bet reikia kur kas daugiau, kad viskas būtų gerai. 

Mes darome įtaką savo vaikams ir mūsų vaikų problemos nėra tik šiaip sau – jos yra atspindys mūsų problemų, kurias tiesiog mokame geriau paslėpti nei mūsų vaikai. 

Kaip tai vyksta?

Kuo vaikas mažesnis, tuo mūsų įtaka jam yra didesnė. Paaugusiam, paaugliui mūsų įtaka mažėja, vaikas pamažu atsitraukia. Vis dėlto tėvų įtaka vaiko asmenybės formavimuisi yra esminė, o mūsų santykis su vaiku formuoja jo asmenybę. 

Tai ir be galo įdomu, ir atsakinga. Mūsų vaikai – tai mūsų asmenybių atspindžiai. Mūsų šeimos mikroklimato, emocinio lauko atspindžiai.

Jautriausias vaiko amžius yra nuo gimimo iki 6 metų. Tuo metu jis būna tarsi aplinkos sugertukas. Pagal savo mąstymo gebėjimus vaikas negeba atmesti arba įvertinti to, kas yra jo aplinkoje. Pavyzdžiui, ketverių metų vaikas nesugebės pasakyti, kad tėtis šaukė ant manęs dėl to, kad jis pats turi kažkokių sunkumų. Vaikas tai priims kaip realybę: aš esu blogas, ant manęs šaukia, toks yra bendravimo būdas.

Vaikas sugeria tai, ką mato, ir iš to formuojasi jo savęs ir pasaulio matymas. Šis amžius yra be galo jautrus: iki 6 metų vaikai yra pilnai santykyje. Dar mažesnis vaikas yra netgi susiliejančioje savastyje –  pilnai išgyvena ir mato pasaulį per artimiausius žmones.

Susiliejanti savastis yra iki 2-3 metų, vadinamosios „3 metų krizės“, kai vaikas pirmą kartą pasako „nesidėsiu šitos kepurės“ ar „nenoriu eiti į lauką“. Tačiau ir toliau vaikas yra emociškai pilnai mūsų lauke. Jis mato daugybę dalykų, kuriuos įvidujina. Man labai patinka šitas žodis: iš išorės matomų / girdimų tiesų perėmimas į savo vidų. Labai ryškiai įvidujinimo procesą galima matyti, kai vaikas šneka pats su savimi: jis pats sau pasako tam tikras tiesas, ir tuo pagrindu formuojasi vidinė kalba.

Vaikas daugybę dalykų įvidujina stebėdamas savo artimiausią aplinką ir reaguodamas, matydamas, kaip kiti į ją reaguoja. Tokiu būdu jis kuria suvokimą, kas tai yra.

Tarkime, jei vaikas išpylė stiklinę pieno, mažylis visada žiūrės, kaip reaguoja suaugę žmonės. Ir jei mama sako „nieko tokio, išvalysime“ – vaikas supranta, kad stiklinės išpylimas yra nedidelė bėda.

Kitas variantas: mama pavargusi, nerimastinga, turi psichologinių problemų – ir jos reakcija yra „katastrofa, kaip tu galėjai“. Įsivaizduokite, jei tai yra ne vienas įvykis, o jų seka: vaikui susiformuoja žinojimas, kad pieno išpylimas, arba nesėkmė, yra neįmanoma, neatlaikoma, aš esu visiškai blogas, katastrofa ir t. t.

Vaikas mokosi, matydamas mūsų reakcija į vienus ar kitus įvykius – ir tai tampa jo vidine realybe.

Šitai galima matyti įvairiose situacijose ir savo vaikuose.

Įdomu tai, kad suaugusiems žmonėms daugelis jų reakcijų atrodo kaip realybė – kad taip reikia reaguoti. Nes mes reaguojame pagal savo vidinę realybę.

Tačiau į įvykius galima reaguoti skirtingai, ir vaikas mūsų reakcijas perima į save. Ne tik reakcijas, bet ir elgesį, emocijas, bendravimą, žodžius, pajuokavimus. Net santykį kalbant – kokiu atstumu būname nuo kito žmogaus. Tai tampa jūsų vaiko vidine realybe.

O kaip yra su tėčiu ir mama – juk jie skirtingi, kurio realybę vaikas įvidujins? 

Laimė, jis gali pasiremti ir viena, ir kita realybe – o tai jau yra tam tikras pasirinkimų variantų meniu. Jei vaiko aplinkoje yra daugiau artimų žmonių, kurie turi gilų ryšį su vaiku (pavyzdžiui, senelių) – vaikas gali mokytis ir iš jų bei įvidujinti santykius, buvimo būdą, bendravimą ir t. t.

Kartais neįtikėtina, kai pas mane atvyksta į konsultaciją žmonės ir sako: mano vaikas darželyje mušasi, ką daryti? Paklausiu, o jūs? Sako: aš kai labai supykstu, mėtau daiktus namie. Štai ir tampa aišku, iš kur tas vaikas mušasi. 

Vaikai viską mato. Ir kartais net mes patys savyje nematome tam tikrų dalykų – pavyzdžiui, pakelto tono kalbant – o stebimės, kad mūsų vaikas visada rėkia ar garsiai kalba. Visa tai ateina iš šeimos lauko, kuriame vaikas mokosi ir iš kurio perima daugybę dalykų.