Anantara das, bhakti jogas, vedų žinovas, pamokslininkas

Septyni šeimyninio gyvenimo etapai – tai tarsi santykių žemėlapis, kuriuo vedini galite eiti per savo santuokos metus, tobulindami save ir vienas kitą. Anantara das dalijasi kiekvieno etapo ypatumais bei ženklais, padedančiais identifikuoti jūsų santuokos etapą bei tolimesnį siektiną laiptelį.

Šeimyninio gyvenimo etapai – labai svarbi tema, apie kurią turėtume žinoti kiekvienas iš mūsų. Antraip nugyvename gyvenimą klaidžiodami, tarsi automobilis be žemėlapio. Kaip važiuodami turite tikslą ir naviguojate jo link, taip ir šeimyninio gyvenimo raidoje turi būti
aišku, kurioje stadijoje gyvename šiuo metu ir kur link einame.

Vedos sako, kad žmogus, norėdamas tapti laimingu arba amžinai būti su turima pora, turi praeiti 7 gyvenimo etapus. Pirmasis gyvenimo etapas prasideda nuo susipažinimo. Susipažįstame, nes traukiame vienas kitą. Moteris traukia savo išvaizda, savo vidumi – ji išsiskiria iš visų kitų ir jūs norite ją turėti.

Moteris žiūri į išsirinktą vyrą kaip kažkuo ypatingą, vienintelį, jai be galo įdomų. Pirmasis gyvenimo etapas – susipažinimas ir trauka. Taip bedraugaudami susitariame, suprantame, kad norime būti kartu, kad turime kažką bendro, planuojame, kalbamės – ir sukuriame šeimą. Tai pirmas ir pats įdomiausias, tyriausias akimirksnis – kai susitinkate ir vienas apie kitą galvojate: čia mano žmogus, su kuriuo gyvensiu ir būsiu laimingas. Toks pirmasis susižavėjimas gali trukti ir metus, ir pusmetį. 

Antrasis gyvenimo etapas – jau šeimoje, santuokoje. Tai pripratimo stadija. Jūs jau žinote savo artimo žmogaus dienotvarkę – kada jis keliasi, išeina į darbą, pusryčiauja, vakarieniauja. Žinote ir trūkumus. Pradedate jausti tą žmogų, artėjate vienas prie kito. Ši stadija trunka apie porą metų. Pripratimas atveda prie nuogumo ir pamatymo, ką tavo žmogus gali ir negali – taip ateina šeimyninių santykių trečioji stadija.

Apsidairę aplink pamatysite, kad būtent šioje stadijoje dauguma šeimų sustoja ir nebeauga. Nes būtent joje pamatote savo artimo žmogaus trūkumus – tai, ko jis/ji nepadaro arba nenori daryti. Viskas atsiveria, nes niekur nesame tokie perkeltine prasme nuogi, kaip savo buityje ir šeimoje. Žmona mato, koks yra vyras: kokie jo higienos įpročiai, kiek jis dėmesingas jai, vaikams, kaip susigaudo buities dalykuose, filosofijoje, hobiuose. Ir vyras taip pat mato: kokia yra jo žmona – nuo draugų, pomėgių, iki gabumų.

Todėl šioje trečioje stadijoje prasideda konfliktai. Juk eidami į santuoką tikimės, kad vyras/žmona bus dėmesingas, geras visą gyvenimą – kaip draugavome, taip ir draugausime susituokę ir gyvendami kartu. Bet draugystės periode visi būname su kaukėmis, norime patikti, būname pasitempę. O gyvenant kartu buityje kaukė nukrenta ir abiem ateina išbandymai – tenka įvairios pareigos, kurias sunku atlikti, užgriūna rūpesčiai.

Sakoma, kad vyras, vesdamas žmoną, pasiima jos karmą – tai reiškia, kad tarsi neša ją ant sprando. Turi nešti, nes jei neneša, tai žmona bus nelaiminga, o jei neša – jaučia visą svorį ir sunkumą. Ką reiškia priimti karmą? Priimti žmonos problemas. Tad sustojus trečiojoje stadijoje, prasideda konfliktai: mes reiškiame pretenzijas, ginamės, reikalaujame, verkiame, einame į konsultacijas, geriame vaistus, tampame neištikimi, pasineriame beatodairiškai į medžioklę, žūklę, sportą – ką tik nori, kad tik būtų galimybė pabėgti. Nes viena ar kita pusė – arba abi pusės – kažko nepadaro ir kažko tikisi.

Ketvirtoji stadija – būtina, jei norime nueiti toli ir būti šeimoje amžinai laimingi bei švarūs. Ši stadija prasideda nuo kantrybės. Tai reiškia: pakęsti. Kaip darbe ant klientų nešūkaujame, taip šeimoje neturėtume elgtis vienas su kitu kaip su daiktu, nuosavybe, be pagarbos. Kantrybės tenka mokytis abiem – ir vyrui, ir žmonai.

Penktoji stadija harmoningo gyvenimo link – pareigų atlikimas. Jis prasideda nuo pat pirmų gyvenimo kartu dienų. Jei abu – ir vyras, ir moteris – atlieka savo pareigas, šeima išgyvens. Bet jeigu nors viena pusė savo pareigų neatliks, kitam trūks kantrybė, ir jis/ji nebenorės tokios žmonos ar tokio vyro.

Šeštoji stadija – gan reta. Ji vadinama platoniškais santykiais. Tai reiškia, kad esame labai artimi – žmona ir vyras tampa geriausiais draugais. Aukščiausias laipsnis: tie, kurie viskuo dalijasi, laukia vienas kito, supranta. Mums nebereikia net lytinių santykių, mes labai artimi,
jaučiame vienas kitą, supanašėjame – ir fiziškai, ir psichologiškai. Dažniausiai tokie santykiai pasiekiami sulaukus brandaus amžiaus, senatvėje.

Vyras žmonai ir žmona vyrui yra viskas – ir tėvas, ir mama, ir brolis, ir sesuo, ir draugas/draugė. Jiems nieko daugiau nebereikia: „Man su juo/ja gera“. Tokius santykius pasiekusi pora neretai ir miršta panašiu metu – išėjus vienam, neilgai trukus išeina ir kitas. Bet ir tai ne pabaiga.

Septintoji šeimyninių santykių stadija – ypač reta: kai vyras ir žmona į centrą pastato Dievą. O jie patys tampa tarsi dvasininkais. Tam nereikia būti kunigais ar baigti ypatingų mokslų – jie tiesiog abu mokosi tarnauti Dievui. Jie supranta, kad yra Dievo vaikai ir mokosi tarnauti, siūlydami jam savo gyvenimą, savo pojūčius, aukodami viską, ką daro. Ir už viską dėkodami.

Tad šiandien jums papasakojau apie šeimyninių santykių stadijas ir linkiu sklandžiai praeiti pirmą, susipažinti, tuomet priprasti vienam prie kito, o pripratus, mažiau koncentruotis į trūkumus ir nepamiršti pareigų. Linkiu kantrybės ir geriausių draugų stadijos, kai nesmerkiate, bet galite viską išsipasakoti, apkabinti, paguosti, palaikyti. Pagaliau, linkiu pasiekti ir tą stadiją, kai tarnausite Dievui, pas kurį abu ir sugrįšite.