Egzistencinės psichoterapijos specialistė, terapeutė ir mentorė Airina Nourian
Tęsdama emocinės įtampos valdymo temą, terapeutė ir mentorė Airina Nourian analizuoja situacijas, kai emocijų nebesuvaldo kitas šalia jūsų esantis žmogus – ir pataria, kokiais įrankiais pasinaudoti, kad padėtumėte sau ir tam žmogui vietoje emocinio fejerverkų sprogimo pasiekti konstruktyvaus pokalbio.
Kai kalbame apie emocinės įtampos valdymą, dažnas klausimas: o ką daryti, kai emocingas yra kitas žmogus, ne aš?
Iš pradžių pasiaiškinkime apie tas kito žmogaus emocijas.
Pirma taisyklė: kito žmogaus emocijos valdyti negalite. Žmogus turi teisę jaustis taip, kaip jaučiasi, jam ta emocija kyla dėl kažkokios svarios priežasties, ji turi tam tikrą funkciją, ir jūs negalite jos pakeisti kita.
Antra taisyklė: geriausia, ką galite padaryti – patys išlikti ramūs. Nes mes esame socialios būtybės, norime to, ar ne – todėl mus veikia kiti žmonės. Mes esame empatiški, o tai reiškia, kad jaučiame, kas vyksta su kitais žmonėmis, ir tai mus veikia. Tad kai esame šalia emocingo žmogaus, kuriam emocija užkilusi aukštai ir sproginėja saugikliai, pradėję taip pat emocingai reaguoti, sukelsime žibalo ir ugnies efektą: vienas kitą maitinsime tomis sukilusiomis emocijomis, jos dar labiau kais, kol iššaudys fejerverkais.
Geriausia, ką galite padaryti – išlikti ramūs. Kai kito žmogaus emocija kyla, o jūs reaguojate kiek įmanoma ramiau, atėjusi iki jūsų toji pakilusi emocija nebeturi kuo pasimaitinti ir truputėlį nuslūgsta. Nes nelieka varomosios jėgos.
Išlikti ramiam – uždavinys ne iš lengvųjų. Ypač jei pyksta, liūdi, verkia, kaltina jums artimas žmogus. Bet galime panaudoti įrankiais, kad „neužsikrėstume“ ta emocija – suprasdami, kad jeigu pasiduosime, abu ir nuvažiuosime nuo to kalno. Bet jei jums pavyks išlikti ramiam, jūs padėsite nusiraminti ir kitam žmogui.
Klausymasis ir klausimai
Išlikdami ramesnės būsenos, nurimti kitam žmogui padėsite klausydamiesi, užduodami klausimus, norėdami suprasti, iš tikrųjų išgirsti, kur yra tikroji tos stiprios emocijos priežastis. Kai rodote, kad jums rūpi, kad jums svarbu, kai užduodate klausimus, kurie padeda racionaliosioms smegenims pargrįžti ir vėl veikti.
Pavyzdžiui, padės tokie klausimai, kurie įjungs racionalumą:
o kada tai įvyko?
O kas tau pasakė?
O kaip tai vyko?
Klauskite faktinių klausimų, susijusių su skaičiais ir pan. – kiek įmanoma toje situacijoje, kad žmogus iš emocijos truputį pargrįžtų į realybę.
Jei tiesiog sakysite „tu nusiramink“ „čia nėra ko pykti“ – tai tikrai nepadės, bet tik pablogins situaciją.
Norėjimas suprasti, kas su kitu vyksta, išklausymas, paklausimas – empatija – padeda žmogui nurimti.
Kitas dalykas, padedantis nurimti – konkretumas, aiškumas. Kai pakviečiame žmogų konkrečiau papasakoti, kas su juo vyksta, ir kai iš savo pusės aiškiai paklausiame ir aiškiai sureaguojame. Nes kai visko daug ir kai viskas suvelta, tampa sunku suprasti ir jums, ir išsisakyti kitam žmogui.
Galite padėti sukonkretinti: „Padėk man suprasti: tai kas įvyko? Kurioje vietoje tau kilo šita situacija? Kas tam turėjo įtakos?“
Toks konkretumas padeda išnarplioti informacinį chaosą ir abiem suprasti, kas iš tiesų vyksta.
Pauzės svarba
Jei matau, kad žmogų emocija pagavusi per stipriai ir jis nebegali nurimti, nebepadeda nei išklausymas, nei klausimai, nei bandymas suprasti, turiu visišką teisę pokalbį stabdyti ir iš tos situacijos išeiti. Net jei tas žmogus nenori – galiu brėžti ribą, dėti pauzę ir sakyti: „Žiūrėk, mums nebepavyksta kalbėtis, jaučiu, kad jau ir mane pradeda kabinti tavo stipri emocija, tad jeigu ir toliau būsime čia, tai nesibaigs geruoju. Darom pauzę – pasikalbėsime vėliau“.
Iš tiesų pauzę dažnai pamirštame. Bendraudama su žmonėmis, ypač individualiai, terapiniuose procesuose, susiduriu su tvirtinimu, kad „negalime mes padaryti tos pauzės, kaip čia dabar, juk yra situacijų, kuriose tai neįmanoma“.
Bet juk įmanoma. Mes visada galime sustabdyti, paprašyti pertraukėlės – nes čia galioja pagrindinis klausimas: kuriu ar griaunu? Jeigu jaučiu, kad griaunu – tai jau geriau pauzė, nei tęsti tą destrukciją, kuri mūsų santykiams pražūtinga.
Nesvarbu, kad žmogui tuo momentu tai gali nepatikti – jis pats gaus galimybę nusiraminti, sugrįžti į save. Ir kai po keliolikos minučių grįšime į pokalbį, tas žmogus bus jau šiek tiek kitoks – kiek aprimęs, kažką apgalvojęs.
Tik primenu, kad geriausia pauzę daryti empatiškai, neįžeidžiant žmogaus – nerėžkite, kad „tu mane erzini, nervini, su tavim neįmanoma kalbėtis, aš išeinu“. Kiek įmanoma ramiau ir konstruktyviau pasakykite: „Jau jaučiu, kad mane kabina ši įtampą, nebelabai galiu išbūti šiame pokalbyje konstruktyviai – padarom pertraukėlę, abu nurimstam, o tada pasišnekėsime“.
Tad reziumuojant šią temos dalį – pagrindiniai trys būdai, kaip galime pagelbėti kitam žmogui nurimti: