Egzistencinės psichoterapijos specialistė, terapeutė ir mentorė Airina Nourian

Lūkesčiai ir poreikiai yra gilesnės streso priežastys, kurioms reikia skirti deramą dėmesį – kitaip ilgalaikėje perspektyvoje emocinės įtampos situacijos nuolat kartosis. Egzistencinės psichoterapijos specialistė, terapeutė ir mentorė Airina Nourian aptaria lūkesčius bei kaip juos priartinti prie realybės. Taip pat padeda susipažinti su esminiais poreikiais, glūdinčiais po stresu gyvenimiškose situacijose.

Įrankiai, padedantys sumažinti emocinę įtampą, yra labai svarbu. Bet šalia to ne mažiau svarbu suprasti, o kas iš tiesų vyksta? Kodėl man kyla ta emocija, kodėl taip dažnai, kodėl šitoje situacijoje? Kas po tuo slepiasi?

Turime du gilius, sudėtingus terminus: lūkesčiai ir poreikiai.

Lūkesčiai

Stresas gyvena santykyje „lūkestis minus realybė“. Jeigu aš tikiuosi, kad grįžus namai bus švarūs ir sutvarkyti, ten manęs lauks paruošta vakarienė ir uždegta žvakė – tai bus mano lūkestis. O realybė gali būti tokia, kad namai apversti, vakarienės ne tik nėra, bet nėra iš ko jos gaminti, vyras piktas, nes darbe jam kažkas nepavyko ir puola pasakoti, kaip viskas blogai. Tuomet lūkestis ir realybė prasilenkia, o tarpas tarp jų prisipildo streso. Tas stresas gali būti nusivylimas, liūdesys, pyktis, įniršis. 

Tad jeigu aš jaučiu, kad streso ir nusivylimų mano kasdienybėje daug, laikas pasitikrinti, kokius lūkesčius keliu sau ir kitiems. Nes jei tokio streso yra daug ir jis kartojasi, tai jau didelis signalas, kad lūkesčiai su realybe nesueina.

Ką galiu daryti?

Pirmiausia: nuoširdžiai su savimi pasikalbėti. Ko aš tikiuosi? Kokie tie mano lūkesčiai yra konkrečiai?

Antras klausimas: ar jie adekvatūs? Nes mes kartais galime tikėtis dalykų, kurie nekoreliuoja su realybe, gyventi iliuzijų pasaulyje. 

Tuomet trečias klausimas: ar tuos mano lūkesčius žino mano partneris? Ar aš juos aiškiai iškomunikavau, ar apie juos informavau, ar mes susitarėme? Ar aš užsiimu „įsivaizduojamu delegavimu“: juk tai savaime suprantama, kaip galima to nesuprasti, pats turėjai susiprasti!

Deja, dalykai veikia ne taip: mes visi turime skirtingus įsivaizdavimus, tad jeigu aš noriu, kad mano lūkestis būtų patenkintas, tai pirmiausia turiu žinoti, ko noriu, pasitikrinti, ar jis gali būti patenkintas, ir tada pasikalbėti apie jį su tuo žmogumi, iškomunikuoti.

Padarius šiuos žingsnius, didesnė tikimybė, kad lūkesčiai priartės prie realybės ir bus mažiau vietos nusivylimui.

Beje, ir kitas žmogus turi lūkesčių. Jei matome, kad jis dažnai nusivilia ir tai kartojasi – galime inicijuoti pokalbį ir diskusiją, paklausi: ko tu nori? Negaliu suprasti, kokie tavo lūkesčiai? Pakalbėkime, ar jie adekvatūs? Jeigu ne, išsiaiškinkime, kad štai šito nebus, nes… O jeigu jie adekvatūs – susitarkime, kurioje vietoje galiu prisidėti, kur negaliu. 

Tokiu būdu atnešime lūkesčius į realybę. Antraip abu liekame vaikščioti nusivylę, bambėdami.

Poreikiai

Jeigu man kyla labai stipri emocinė įtampa, tai signalizuoja apie nepatenkintus poreikius. Ypač, jei situacijos kartojasi: tarkime, vis jaučiuosi įsiskaudinusi, neįvertinta, pikta. Tai signalas, kad kažkokie mano poreikiai nėra patenkinti.

Čia verta prisiminti garsiąją Maslow poreikių piramidę – turbūt daug kas esate apie ją girdėję ir matę. 

Trumpai priminsiu: psichologas Maslow pasiūlė tokį modelį, kuris iki šiol naudojamas (ir kritikuojamas, ir pildomas) – kad kiekvienas žmogus turi bazinius poreikius, kuriuos norime patenkinti gyvendami. 

Jie vaizduojami kaip piramidė:

pirmasis laiptelis – fiziologiniai poreikiai (pamiegoti, pavalgyti, pajudėti);

antrasis – saugumo poreikis (saugi erdvė, finansinis saugumas, stogas virš galvos);

trečiasis – socialiniai poreikiai (artumas, draugystė, socializacija, komunikacija, palaikymas, bendrystė);

ketvirtasis – savigarbos poreikis (savęs realizavimas, karjera, darbas, pasiekimai, jautimasis įvertintu);

aukščiausias penktasis – savęs aktualizacijos poreikis (susijęs su jausmu, kad panaudoju savo potencialą, esu kažko didesnio dalis, dvasiniai dalykai arba misijos). 

Kai kyla stipri emocinė įtampa, ji signalizuoja, kad kažkuris poreikis yra nepatenkintas. 

Mano atsakomybė yra stabtelėti ir paklausti savęs: kas slepiasi po ta pasikartojančia emocine įtampa? Ko man reikia? Kas slypi po tuo giliau? Koks mano poreikis sudrebėjo? 

Gal jaučiuosi nesaugiai? Ar santykiams gresia pavojus? Ar jaučiuosi, kad manęs negerbia, nemato, neįvertina?

Atsakius sau į tą klausimą – gali būti skirtingi keliai tą poreikį patenkinti. 

Tarkime: sutarėme, kad šiandien su partneriu vakarieniausime kartu. Prieš sutartą laiką gaunu žinutę, kad partneris užtruks darbe, nes ten įvyko kažkas svarbaus ir jis grįš vėlai. Man tai gali sukelti emociją: susierzinimą, pyktį ar pan. 

Klausimas: koks mano poreikis po tuo slypi? 

Ar aš pasijaučiau nesaugiai ir man reikia atkurti saugumą? 

O gal sudrebėjo mano socialinis poreikis – tai kartojasi, jis vis negrįžta ir vėluoja, ir jaučiu, kad mūsų santykis nebėra tvirtas, pergyvenu dėl mūsų ryšio? Tuomet mums metas pasikalbėti apie tai, kaip tą santykį atkurti ir sustiprinti, kad dėl tokių įvykių neprarastumėme vienas kito. 

O gal bėda ne santykyje – bet man sudrebėjo pagarbos poreikis, nes tokiu atveju jaučiuosi neįvertinta, nematoma? 

Kai atrandu, koks poreikis slepiasi – svarbu rasti ir būdų, kaip jį patenkinti, bent iš dalies. Jei, pavyzdžiui, laukiau vyro grįžtant iš darbo, nes labai norėjau pasikalbėti, ir gaunu žinutę, kad jis grįš vėlai, aišku, kad susierzinu, supykstu ar nuliūstu. Bet jeigu aš stabteliu ir paklausiu savęs: tai ko man reikia dabar? Pasikalbėti, pasidalinti – tai socialinis poreikis. Tad galiu sėdėti ir verkti ar atrašyti nedraugišką žinutę, kuri labiau griaus, nei kurs. Arba galiu dabar kažkam kitam paskambinti ir pasikalbėti su kitu žmogumi. Jei niekas nekelia ir nekalba – galiu išrašyti tas mintis į dienoraštį. Taigi, padaryti bent kažką, kad savo tą poreikį patenkinčiau. Nes jeigu atidėsiu – tai kels emocinę įtampą ir partneriui grįžus namo greičiausiai įvyks konfliktas. 

Svarbu kartkartėmis stabtelėti ir paanalizuoti besikartojančias stresines situacijas – nes tai liudija, kad arba kažkas negerai su lūkesčiais, arba nepatenkinti kažkurie jūsų poreikiai. Ir tuomet  reikia arba jums prisiimti atsakomybę ir rasti, kaip juos patenkinti, arba pasikalbėti su savo partneriu ir išreikšti tai, ko jums reikia ir kartu paieškoti būdų, kaip jis/ji galėtų prie to prisidėti. 

Lūkesčiai ir poreikiai yra gilesnės streso priežastys, kurioms reikia skirti deramą dėmesį – kitaip ilgalaikėje perspektyvoje tos emocinės įtampos situacijos tiesiog nuolat kartosis.