Egzistencinės psichoterapijos specialistė, terapeutė ir mentorė Airina Nourian
Visos emocijos yra svarbios ir atsirado ne be reikalo – net jeigu jums kyla noras kai kurias jų „išjungti“ ir niekada nebejausti. Terapeutė ir mentorė Airina Nourina sako, kad tai ne tik nėra įmanoma, bet ir būtų neteisinga – o užuot kovoję su savo emocijomis, turėtume išmokti jas valdyti. Šioje dalyje ji pasakoja apie tai, kas yra emocijos, aptaria jų prigimtį, funkcijas ir reikalingumą.
Pakalbėkime apie emocijų valdymą. Tai labai svarbi tema bet kokiems santykiams: nes jeigu aš negebu emocijų pažinti, užfiksuoti ir turėti įrankių, kaip tas emocijas sumažinti, tai apie konstruktyvų bendravimą, santykį, ryšių palaikymą negali būti ir kalbos.
Ši tema yra stipriai besikeičianti: kažkada apie emocijas iš viso nekalbėta, vėliau pokalbiai apie jas labai išpopuliarėjo – ypač asmeniniame kontekste. Profesiniame kontekste dar kurį laiką buvo siūloma „palikti emocijas už durų“. Paskui psichologai, ieškodami atsakymų, parodė, kad emocijos iš tiesų nėra tai, ką galime kažkur „palikti“. Ateiname tokie, kokie esame – ir emocijos yra mūsų sistemos dalis.
Tad pradedant šią emocinės įtampos valdymo temą, aptarkime:
Emocijos – automatinė reakcija, kylanti tiek mums esant vieniems, tiek santykyje, pokalbyje su kažkuo. Svarbu suprasti, kad jos kyla ir mus veikia automatiškai.
Tad kam jų reikia? Juk tam tikros emocijos – kurias mėgstame pavadinti „neigiamomis“ – trukdo ir susikalbėti, ir išgirsti, ir atrasti susitarimą. Kodėl jos apskritai atsirado?
Emocijos yra svarbios, jos mums padeda ir, susiformavusios evoliucijos procese, neatsirado be reikalo.
Emocijas mūsų protėviai pradėjo jausti jau labai seniai, jos atsirado mūsų sistemoje, kaip pagalba, atnešanti žinutę ir paveikianti visą organizmą taip, kad būtų lengviau susitvarkyti su kasdieniais iššūkiais.
Na, pavyzdžiui: jei einant mišku ir sušlamėjus krūmams mūsų protėviams kildavo baimė, tai toji baimė išskirdavo tam tikrus hormonus, sumobilizuodavo visą organizmą tam, kad žmogus galėtų arba kovoti su tuo, ką ten sutiko, arba pabėgti nuo pavojaus.
Taigi, bendriausia prasme emocijų funkcija yra padėti išgyventi.
Pasakysite: bet juk gyvename civilizuotame pasaulyje, kur mūsų netyko žvėrys!
Vis dėlto reikėtų prisiminti, kad evoliucijos procesas yra labai ilgas, o mūsų modernus gyvenimas, lyginant su evoliucijos laikotarpiu, tėra kruopelytė. Tad smegenys vis dar veikia panašiais principais, kaip veikdavo prieš tūkstantmečius.
Štai kodėl tos emocijos vis dar kyla ir, kaip anksčiau, atneša kažkokią žinutę – praneša apie tai, kas vyksta, įspėja, padeda išgyventi ar susitvarkyti su tam tikrais iššūkiais.
Emocijos ir jų funkcijos
Pagalvokite: kokia yra pykčio funkcija?
Pamėginkite sau atsakyti į šitą klausimą: kam reikalingas pyktis?
Atsakymas: iš tiesų pyktis reikalingas tam, kad mes apgintume savo ribas. Jei man pradeda kilti pyktis – vadinasi, galbūt mano ribos buvo peržengtos. Ir galbūt turiu padaryti kažką, kad tas ribas atkurčiau.
Kam reikalingas liūdesys?
Jei pyktis yra karšta, aktyvinanti emocija, tai liūdesys – šaltas ir kviečiantis atsitraukti. Jo funkcija yra susitaikyti ir adaptuotis prie kažko, kas vyksta. Nes liūdesys dažnai kyla tuomet, kai kažko netenkame – gali būti kažko didelio ar kažko mažyčio.
Kam reikalingas džiaugsmas?
Jis praneša mūsų organizmui, kad kažkas mums labai tinka, labai gerai. Ir kviečia kartoti: taip džiaugsmo emocija rūpinasi, kad gautume, ko mums reikia, patenkintumėte savo poreikį ir rūpintumėmės savo savijauta. Kai džiaugiamės, atmintyje tarsi įsirašome „tą reikia kartoti – tai buvo gerai“.
Kam reikalingas nerimas?
Atrodytų, jis mus veikia labai stipriai ir trukdo padaryti kai kuriuos dalykus, trukdo mąstyti, kažkam pasiruošti ar paprasčiausiai konstruktyviai pasikalbėti. Bet jis irgi turi savo funkciją: tai yra pavojaus nuojauta.
Tai labai reikalinga funkcija: jei išėjus iš namų man kyla nerimas, ar išjungiau lygintuvą – tai jau geriau grįžti ir pasitikrinti, negu sulaukti gaisro. Arba jei nerimaujate prieš kažkokį įvykį – tai signalas, kad galbūt nesate gerai pasiruošę, nelabai žinote, kas ir kaip bus, ir tai jus paskatina dar geriau pasiruošti, geriau apgalvoti, pasiaiškinti – kad organizmas pasiruoštų, prisitaikytų ir sklandžiau įsilietų į tą nepažintą situaciją.
Nerimas tarsi praneša, kad „čia gali būti pavojinga – stabtelk ir pagalvok“.
Negalite išjungti nepageidaujamų emocijų
Tai tik kelios emocijos iš didelės jų puokštės. Tačiau mes visi norime jausti tik kai kurias emocijas – o kitų ne. Vienos „pozityvios“, „geros“, mums patinka jas jausti, kitos – „negatyvios“, atrodytų, mums trukdančios.
Šioje vietoje turiu blogų žinių: mokslininkai daugybę metų tiria emocijas ir vis kartoja, kad negalime selektyviai išsirinkti emocijų, kurios mums patinka. Ir net jeigu labai kryptingai norime jausti tik džiaugsmą, meilę, artumą, pasitikėjimą, drąsą, o pykčio, nerimo, nusivylimo, susierzinimo – nenorime, neleidžiame sau jausti, tai mūsų organizmas, veikdamas švytuoklės principu, apribos ne tik neigiamų, bet ir teigiamų emocijų pojūčius. Tai reiškia: jeigu sau leisiu jausti „tik tiek“ pykčio – tai „tik tiek“ jausiu ir džiaugsmo, pasitenkinimo ar meilės. Jei noriu jausti tam tikras emocijas visu ryškumu – teks pajusti ir ryškų, tarkime, pyktį ar nusivylimą. Intensyvumas persiduoda į abi puses. O emocijos – tai gyvenimo spalvos, suteikiančios išgyvenimų, intensyvumo. Be emocijų viskas būtų labai drungna.
Todėl pagrindinis klausimas turėtų būti ne „kaip išsioperuoti tam tikras emocijas ir jų nejausti“, bet kaip įgyti įrankių, padedančių suvaldyti įtampas. Stresas ir yra emocinė įtampa – kai emocija užkyla tarsi banga taip aukštai, veikia taip stipriai, kad nebegalite konstruktyviai dalyvauti kažkokioje situacijoje ir nutinka bėda. Tačiau jei gebate tą emociją pagauti už uodegos ir padaryti kažką, kad jūsų neužlietų – tai yra vertingas gebėjimas.
Tad kiekvienam reikia turėti įrankių, kurie padėtų sumažinti emocinę įtampą, bet ne eliminuotų emocijas, nes tai neįmanoma.
Trys smegenų dalys
Kai mes žinome ir suprantame, kaip dalykai veikia – lengviau juos prisitaikyti ir nusiteikti tikslingai padirbėti.
Smegenys sudarytos iš trijų pagrindinių dalių.
1. Reptilinės smegenys – seniausia smegenų dalis, kuri atsakinga už instinktus ir kur gyvena visos prigimtinės reakcijos „pulti“, „bėgti“, „sustingti“. Ji reguliuoja visus mūsų organizme vykstančius procesus.
2. Vėliau ant jos formavosi limbinė sistema – čia gyvena mūsų emocijos.
3. Ir tik modernus žmogus jau turi susiformavusią trečią smegenų dalį – prefrontalinę žievę, kurioje gyvena sprendimų priėmimas, kūrybiškumas, o kartu ir gebėjimas valdyti emocijas.
Bėda ta, kad kai emocija užkyla aukštai, mūsų prefrontalinė žievė išeina paatostogauti, o limbinė sistema duoda signalą reptilinėms smegenims – ir visam paradui ima vadovauja būtent jos. Kai mūsų psichika interpretuoja, kad esame pavojuje, atitinkamus sprendimus priima mūsų prigimtinės reakcijos „pulti“, „bėgti“, „sustingti“. Mes pradedame kovoti, tarsi būtume pavojuje, arba bėgame, tarsi mums kiltų grėsmė, ir racionalumui čia vietos nebėra.
Tik tada, kai nurimstame, emocijos nuslūgsta, racionalios smegenys pargrįžta, ir susimąstome: kas čia buvo? Prišnekėjau, pridirbau… Gal nereikėjo taip garsiai, taip aštriai…
Tad pagrindinis uždavinys emocijų valdyme yra ne išsirinkti emocijas, kurias noriu jausti, ne palikti „blogąsias“ už durų – bet atrasti ir taikyti įrankius, kurie padeda sumažinti emocinę įtampą, ją išsklaidyti, kad racionalios smegenys vis dar veiktų.
Leisdami sau jausti tą emociją, kartu liekame racionalūs, gebame priimti sprendimus ir matyti plačiau.
Apie tokius įrankius papasakosiu kitoje dalyje ir pasidalinsiu, ką daryti, kad emocija ne užgožtų ir ne nuneštų, o būtų valdoma.
