Emocijų paleidimo treneris Rytis Lukoševičius

Toliau analizuodamas atsakomybės prisiėmimo santykiuose temą, emocijų paleidimo treneris Rytis Lukoševičius pastebi, kad neturėti lūkesčių yra neįmanoma, tačiau įmanoma tuos lūkesčius atpažinti, suprasti už jų stovinčius norimus pojūčius ir sąmoningomis praktikomis išmokti tuos pojūčius susikurti patiems – nelaukiant, kad tai už mus padarytų kitas. Jūs galite rinktis: ar būsite reikalaujantis ir tuo keliantis įtampą, skaudinantis kitą, ar su atjauta, meile, švelnumu sakysite, kad tikėjotės ne to – ir atvirai pasikalbėsite. 

Įsivaizduokite, kad ateinate į pirmąjį pasimatymą ir nuoširdžiai, be jokių užuolankų, santykiams dar net neprasidėjus, išklojate visus savo lūkesčius: „Žiūrėk, aš tikiuosi, kad tu mane padarysi laimingą, kad tu leisi man jaustis mylimam, padarysi taip, kad aš patikčiau sau ir kad manimi žavėsiesi, kad būsiu viskuo patenkintas ir saugus“. O kita pusė – taip pat jums pateikia tokį patį sąrašiuką. 

Kaip manote, ar būtų antras pasimatymas?

Visi mes bet kokiuose santykiuose turime kalnus lūkesčių, kurių daugelis patys nesuvokiame: jei pamėgintumėte juos susirašyti, paaiškėtų, kad tik dalį jų žinote dabar, o kitą dalį suprantate tik tada, kai susipykstate – kai tas lūkestis staiga būna neišpildomas.

Tuomet paaiškėja, kad kitas žmogus turėjo savo istoriją, savo įsivaizdavimą ir visai kitus lūkesčius. 

Laikui bėgant santykiai prastėja – kaupiasi vis daugiau nusivylimo, vis daugiau neišpildytų lūkesčių. Kuo daugiau mano lūkesčių yra neišpildyta, tuo labiau jaučiu neviltį, beprasmybę, beviltiškumą. Tuo liūdniau ir nemaloniau būti tame santykyje, bendrauti.

Atrodytų, kas gali būti paprasčiau – pakanka neturėti lūkesčių! Bet kaip galėtumėte jų atsikratyti, kai net pusės jų nežinote ir nesuprantate, kol nesusiduriate su realia situacija ir pamatote, kad kažkas yra ne taip, kai sau pasakote „o aš tikėjausi, kad bus visai kitaip“? 

Todėl niekam nesiūlau „neturėti lūkesčių“ – mano manymu, tai neįmanoma būtent dėl to, kad mes nežinome didžiosios jų dalies. 

Už lūkesčio – pojūtis 

Tačiau jei norite ramybės, harmonijos, klestinčio santykio, būtina suvokti, kad tai, ko tikiuosi iš kito, visada yra įsivaizdavimas, kad aš kažkaip jausiuosi. Mes galime norėti daugiau sėkmės, daugiau pinigų, geresnės sveikatos, tam tikro elgesio – bet viso to rezultate tikimės, kad kažkuo būsiu, kažkaip jausiuosi – būsiu laimingas, patenkintas, įvertintas. Kai pradedu pastebėti ir pripažinti, kad tikrai galiu patirti tą būseną – nes tai yra mano pasirinkimas ir esu atsakingas už savo santykį. Tada mes vėl įgyjame galią – ką darysime su savo lūkesčiais.

Tačiau gyvenime standartiškai einame lengviausiu keliu: aš turiu tokius lūkesčius bei įsivaizdavimus – jeigu tu jų netenkini, aš būnu nepatenkintas, liūdnas, piktas, reikalaujantis. 

Tai kaupiasi nuoskaudomis, nusivylimais. Ir nors daugelis tikisi, laukia, kad situacija išsispręs –metams bėgant santykiai tik prastėja. 

Viena klientė vos įžengusi pro duris pareiškė: noriu skirtis. 

Pasiūliau jai pratimą – jį galite padaryti ir jūs: tiesiog išsirinkite mintyse žmogų, su kuriuo norėtumėte geresnių santykių. 

Pamatykite jo veidą, jį aiškiai įsivaizduokite. Ir truputį pastebėkite savo pojūčius: ar jums malonu? Ar gera? O gal jaučiate kažkokį atstūmimą, gal kūnas įsitempia? Kas su jumis vyksta?

Tai yra jūsų startinis taškas – nuo jo galite pradėti.

Mano minėtoji klientė, iš pradžių jautusi vyro veidui neigiamus pojūčius, po valandos darbo, pakartojus pratimą, tvirtino jaučianti jam tik meilę.

Kas pasikeitė? Vienas dalykas: ji, užuot rodžiusi pirštu į savo vyrą ir kaltinusi, kad jis viską sugadino, atsigręžė į save ir paklausė, ką aš jaučiu, kuo aš tikiu, ko tikėjausi, ką jis padarė ne taip, kaip įsivaizdavau? Ir toje vietoje viską paleido, atsipalaidavo – todėl blogų emocijų nebeliko.

Klausimas: KAIP tai padaryti?

Pradėti reikėtų nuo pripažinimo, kaip yra dabar. Reakcijų bus įvairių – ir jas taip pat pripažinsime. 

Jei turite lūkestį, kad kitas kažką padarytų, kažkaip elgtųsi ar kažkaip nustotų elgtis (šaukti, palikti neplautus indus virtuvėje ar pan.) – atsakykite sau, o kaip jūs tada tikitės jaustis? Nes to jūs iš tiesų ir norite. Bet jei turėtumėte tą savijautą – būti patenkintas, laimingas, laisvas, saugus, atsipalaidavęs – staiga tai, kaip tas kitas žmogus elgiasi, nebetektų reikšmės. 

Mes patys atsakome už tai, kaip reaguosime į nusivylimą – ir turime pasirinkimą, ką su tuo daryti.

Taigi, pagalvokite apie tą žmogų, kuris jums rūpi šią akimirką.

Pirmas žingsnis: ko jūs laukiate ar tikitės iš jo/jos santykiuose? (Kažką padarys, kažko nedarys, kažkaip elgsis, nesielgs?)

Antras žingsnis: kaip jausitės, kai tai gausite? Ką patirsite? (Saugumą, laimę, ramybę, atsipalaidavimą, lengvumą, meilę?)

Ir jeigu vos pradėję tai įsivaizduoti, kartu pradėjote nors truputį tą jausmą jausti, tai jums akivaizdus patvirtinimas, kad ši būsena jums ir taip yra prieinama. 

Tie iš jūsų, kurie pabandėte tą pojūtį įsivaizduoti, bet nieko nepajutote – viskas gerai, mes pamėginsime praktiškai pereiti ir pasižiūrėti, kaip tai veikia.

Praktinis pratimas: lūkesčiai ir už jų glūdintys pojūčiai

Tai praktinis pratimas, kurį reikėtų padaryti bent triskart per dieną, bent trejetą dienų – kad jūsų smegenys pamatytų, kad galima pojūčius sužadinti ir kitu būdu. 

Galite užsimerkti – bet nebūtinai. 

Taigi, jūs turite lūkestį ir tikitės, kad jam išsipildžius kažkaip jausitės. Kaip?

Pradėkite save nuo pasveikinimo: sveikinu – pripažįstu, kad turiu lūkestį. 

Gal su tuo pripažinimu ateina tam tikros mintys, tam tikri jausmai. 

Sutelkite savo dėmesį į kūną – pajuskite, kad sėdite / stovite, pastebėkite savo pojūčius ir kas su jais dedasi. 

Pasveikinkite ir pripažinkite: lūkestį, pojūčius, mintis – tai, kas yra dabar. (Va taip jaučiuosi, va taip atrodo, va to noriu.) 

Galite pasveikinti tą jausmą, kurį patirsite, kai bus išpildytas lūkestis. 

Tačiau ne tik jį: pasveikinkite bet kokias emocijas ir mintis, kurios kils. Pavyzdžiui, „nieko nesupratau“, „pasimečiau“, „man nepatinka“, „atsipalaidavau“. 

Pripažinkite tas reakcijas – nereikia jų įsivardyti, pakanka tiesiog stebėti, ką kūnas patiria. 

Tuomet ateina momentas, kai jūs turite pasirinkimą: ar galėtumėte palikti, paleisti, pasitraukti nuo savo lūkesčių ir vietoje to rinktis praverti duris ir pakviesti tai, ko norite – saugumą, laimę, ramybę? 

O ką, jeigu jums tai prieinama net nesulaukus, kol kitas kažką padarys? Tada galėtumėte paleisti laukimą, atidėliojimą – tą lūkestį, ir vietoje jo atsiverti ir pakviesti jausmą ir būseną, kurios iš tiesų siekiate ir norite.

Patyrinėkite: ką iš tiesų patiriate toje akimirkoje, čia ir dabar? Jei padėtumėte į šoną istorijas, praeitį, vaizduotę, fantazijas, kas vyksta dabar ir ką pastebite?

Jei bus daug jausmų, pirmiausia pradėsite pastebėti, kad jaučiate baimę, nerimą, įtampą, pykti. Bet anksčiau ar vėliau, kartodami šiuos žingsnius, pradėsite pastebėti, kad esate čia, jaučiate ramybę, o visos istorijos jums nebe tokios svarbios. 

Vienintelis klausimas: kiek kartų tai darysite, ar tikrai norite surizikuoti ir bandyti žiūrėti – o ką, jeigu jums nereikia laukti, kol kiti kažko duos? 

Pabandykite ir stebėkite pokyčius

Kaip pasikeistų jūsų santykis, jei nebereikalautumėte iš savo artimo žmogaus to, ko jis negali duoti? Jeigu nebereikalautumėte, kad jus padarytų laimingu? Nuimtumėte nuo jo šią prievolę, įsipareigojimą, kurio jis negali išpildyti? Kiek tada turėtumėte pretenzijų – žinodami, kad galite rinkis? Ir eksperimentuodami, bandydami, žaisdami su mano minėtais žingsniais bei klausimais? 

Visa tai yra ne tam, kad patikėtumėte, bet kad pabandytumėte. Nes kol nepabandysite, niekas nesikeis. 

Kol pats žinosite: aš esu atsakingas už savo savijautą santykyje ir žinau, ką daryti, kaip man jausti ir kaip elgtis, kai mane nuvilia, kai nutinka visai ne taip, kaip aš norėjau. 

Tai nereiškia, kad jūs niekada nesupyksite, nenuliūsite – žinoma, kad visi tai patirsime. Bet žinosite, ką daryti, kai taip nutinka. Ir jei pasikeis įprotis, kaip reaguojate į savo jausmus, pasikeis ir jūsų savijauta bei tai, kaip ateinate į santykį. 

Ar sakote: aš tave tiesiog myliu? Ar sakote: išmok vaikščioti ant rankų, tada aš tave mylėsiu?

Ar būsite reikalaujantis ir tuo keliantis įtampą, skaudinantis kitą, ar su atjauta, meile, švelnumu sakysite, kad tikėjotės ne to – ir kalbėsitės, mylėdami, priimdami ir palaikydami, net jei neatitinkate vienas kito lūkesčių.