Andrius Jarašiūnas, geštalto terapijos praktikas, NLP treneris, koučingo specialistas
SANTRAUKA
Geštalto terapijos praktikas Andrius Jarašiūnas paaiškina, kuo skiriasi norai nuo poreikių ir kas juos glaudžiai sieja. Taip pat dalijasi pratimu, padėsiančiu jums paanalizuoti savo norus ir kokie poreikiai už jų slepiasi.
Viena populiaresnių ir dažnų temų, apie kurias užduoda klausimus mano klientai ir pokalbiuose mini kolegos – tai norai ir poreikiai.
Kas tai yra? Kuo jie skiriasi? Kaip vieni kitus papildo? Gal išties galime vadovautis idėja, kad turėti galima viską – tereikia labai norėti?
Pradėkime nuo to, kad norus ir poreikius labai svarbu atskirti.
Kas yra poreikiai?
Jei žvelgtume į pačią žodžio reikšmę, poreikis yra tai, ko man REIKIA – be ko negaliu, kas man būtina.
Kalbant apie bazinius, išgyvenimo poreikius, manau, lengvai rasite to, ko jums reikia, kad išgyventumėte – ir pavalgyti, ir pamiegoti, ir kvėpuoti.
Būnant bendruomenėje, kontaktuojant su žmonėmis, šeimoje, poroje ar kolektyve kyla dar kiti poreikiai: saugumo, priėmimo, meilės. Psichologai jiems turi terminą – psichologiniai poreikiai, kurie taip pat labai svarbūs: jei kažkuris tų poreikių nėra pildomas, jaučiame įtampą ir diskomfortą.
Kas yra norai?
Jei poreikiai padeda mums išgyventi ir adaptuotis, tai norai PAGERINA gyvenimo kokybę, suteikia lengvumo būti. Pavyzdys: žmogaus telefonas, kaip darbo priemonė, yra poreikis. Bet kad jis būtų naujausio modelio – tai labiau noras, nes, kaip darbo priemonei, visiškai pakaktų ir senesnio modelio telefono.
Iš karto galite sau užduoti klausimą: ko REIKIA, kad būčiau laimingesnis nei esu?
Ko REIKIA, kad mano santykiai būtų geri, kokybiški, pripildyti meilės ir laimės?
Jeigu atsakymai eina į dalykus, kurie yra išorėje (naujesnio laikrodžio, geresnio automobilio ar naujo modelio telefono) – tai jūs kalbate apie norus. Nes norai labiau pagerina, palengvina gyvenimą, bet nėra jam būtini.
Vis dėlto už kiekvieno noro ir daikto glūdi tam tikras poreikis.
Ir čia yra didžiausia magija: žmonėms būna lengviau įvardyti, ko jie nori (kokios aplinkos, kokių daiktų), negu ko jiems reikia (kaip jausmo, kokių emocijų jie ieško, kokių patirčių).
Norų ir poreikių pratimas
Kad būtų lengviau, siūlau susižymėti ir susirašyti, ko gi jūs norite – kokių turite didelių ir nedidelių kaprizų šiuo metu?
O tada pasakykite sau: kam jums to REIKIA, kas už to stovi, ką jums tai duos?
Kas nutiks, kai tai turėsite?
Užduokite kelis klausimus KODĖL: kodėl man to reikia? Kodėl būtent to reikia? Klauskite, kol ciklas užsibaigs ir atsiremsite į save – į tai, ko iš tiesų reikia jums, kaip asmenybei.
Tarkime, jūsų noras – naujas, prabangus laikrodis.
Kam jo reikia?
Vyras sako: man tai yra prestižas.
O kam tau reikia to prestižo?
Tai yra pripažinimas.
O kam tau reikia pripažinimo?
Aš noriu būti kartu.
Kam tau reikia būti kartu?
Nes tuomet jaučiuosi priimtas.
Taigi, slepiantis už objektų ir daiktų, neįvardijus ir neatpažinus savo poreikių, mums būna lengviau. Nes naiviai manome, kad tas norimas daiktas, objektas mums padės išpildyti tą nutylėtą poreikį.
Kur yra spąstai?
Minėto pavyzdžio su vyru ir laikrodžiu atveju, tas naujasis laikrodis po kelių mėnesių nebebus naujas laikrodis. Vadinasi, norėdamas būti priimtas, jis vėl susikurs sau naują užduotį, ieškos būdų, koks naujas aksesuaras galėtų patvirtinti jo priėmimą.
Tokia elgsena virsta nesibaigiančiu voverės bėgimu rate.
Tuo tarpu įsivardijus, kad aš noriu būti priimtas – turiu priėmimo poreikį, uždavus sau klausimą „o kokiais būdais galiu gauti priėmimą, ką turėčiau padaryti, kaip turėčiau elgtis, kad mane priimtų“, atsakymas greičiausiai bus susijęs visai ne su daiktais.
Taigi, grįžtant prie teksto pradžios, kas tie norai ir poreikiai, galime apibendrinti:
mūsų poreikiai yra kur kas svarbiau nei norai, tačiau norai dažnai būna paviršinė poreikio išraiškos forma.
